DSDi - blogas

Labas radiorytas Galų gale atėjo ta ilgai laukta diena, kai nereikia niekur skubėt ir atsakinėt į žudančius rytinius skambučius (pvz. kokią 8.00 val.). Miegojau šiandien iki dvylikos, išgėriau gardžios kavos pavasariškai nusiteikusiame balkone ir pasijutau žmogum Galų gale.

Gal kai kurių turėčiau atsiprašyti, kad labai retai brūkštelnu čia sakinį kitą, bet neatsiprašinėsiu. Čia mano blogas ir kada noriu, tada rašau Čia buvo sakinys (per brūkšnelį) pasiteisinimas dėl savo (tingumo..?). Ne, gal ne dėl tingumo, bet dėl vienos paprastos priežasties. Stengiuosi pildyt blogą tada, kai to tikrai noriu, bet ne iš reikalo O pastarajį mėnesį tikrai nekilo noras vakare sėst prie kompiuterio ir tarškint klaviatūrą, nes po dienos/nakties darbų norėdavosi tik nuostabiai gero ilgo savaitgalio. Anas kaip tik ir atėjo

Šiandien gink Dieve nerašysiu jokiomis “rimtomis” temomis. Jau kelis kartus bandžiau suregzt straipsnelį pvz. apie e-valdžią, bet jis taip ir liko nebaigtas mano bloge tarp daug kitų “draft’ų”. Liko, nes bandžiau rašyt iš reikalo. Ties šita vieta (negalima taip sakyt, bet ką jau padarysi) supratau, kad neturiu žurnalisto talento (t.y. negaliu rašyt tada, kada reikia) O kažkada visgi bandžiau sau įteigt kad jis manyje yra. Per praėjusias kelias savaites ir dar daug visko supratau, todėl pagaliau per savo minčių tankynes pradedu matyt ko iš tikrųjų noriu. Nuostabus jausmas Dėl to iš karto visiems daug manęs klausinėjantiems (pvz. kodėl darau taip, o ne kitaip ir t.t.) atsakau - elgiuosi taip, kaip manau man yra teisingiausia. Čia supras tie, kam reikia Aišku, galiu pasirodyt ne itin atsakingas ir dar visoks koks blogietis, sakydamas, kad darau ką noriu. Galiu susilaukt, ir jau sulaukiau gausybės kritikos dėl kai kurių savo apsisprendimų. Bet, tiesa sakant, visa ta kritika man kaip žirniai nuo sienos atšoka. Nežinau, ar tai gerai. Ir greit nesužinosiu. Bet nesvarbu. Pakaks paslaptingai kalbėt apie paslaptingus dalykus

Geriau papasakosiu, kokia šiandien nuostabi išaušo diena. Kokiu vienu sakiniu galiu apibūdint - sėdžiu balkone trumpom rankovėm ir rašau šitą savo rašinėlį, kurį tu kaip tik skaitai. Tas rašinėlis gal ir apie nieką, bet man visai smagu pasidalint savo džiaugsmu, kurio dauguma gal ir nesupras. Nes lygiai taip pat, kaip nebūna svetimo skausmo, nebūna ir svetimo džiaugsmo. Būna, deja, tik pavydas dėl svetimo džiaugsmo. O, apie pavydą galiu papasakot. Ką tik supratau, kad pavydas visai nėra blogas dalykas. Pavydėti kito sėkmės kartais visai naudinga. Tada galų gale save prisiverti padaryti taip, kad tau būtų dar geriau, nei tam, kuriam pavydi. Kitaip tariant, išsikeli sau uždavinius ir tikslus, kurie, kaip daug mano aplinkos žmonių sako, yra labai svarbūs. “Turėk gyvenimo tikslą!”, - kone skanduoja jie. Aš dar kol kas nesupratau, kam tas gyvenimo tikslas reikalingas ir dėl to po truputį pradedu nerimąstauti - negi aš prastesnis už juos? Aš, matyt, dar ne toks senas, kad suprasčiau apie tokius visiems elementarius dalykus, kaip gyvenimo tikslas (čia neva tai nebuvo ironijos). Paskutinis sakinys šitam mano nerimtam rašinėly, kuriam gresia pavirtimas į neva labai rimtą sapaliojimą apie egzistencijos prasmę - turėti gyvenimo tikslą gal ir gerai, bet man baisiausia pagalvot apie tai, kas bus, kai žmogus pasieks tą savo gyvenimo tikslą… pvz. tuputį per anksti? Pagal viską, turėtų savo gyvenimą pabaigt savižudybe, nes pusę gyvenimo kalbėjęs, kad gyvenime svarbiausia turėti tikslą, nebematys savo gyvenime prasmės. Dar vienas sakinys - aišku, galima sakyt, kad jis tiesiog susikurs dar vieną gyvenimo tikslą, bet bijau kad lygiai taip pat kaip tikra meilė gyvenime statistinius piliečius aplanko tik kartą, gyvenimo tikslas irgi yra vienintelis ir nepakartojamas

Pabaiga

Sveiki. Juodos dienos mane aplankė - praradau visus savo komunikavimo, tarp jų ir rašymo, sugebėjimus. Todėl dabar nepasakysiu nieko naujo. Šiandieninis įrašas - kalba, kurią pasakiau per savo išleistuves iš mokyklos. Kažkodėl man atrodo kad tai buvo taip seniai… Bet kai susimąstęs pagalvoju - tik prieš pusmetį…

Dvylika kartų visi rinkomės Rugsėjo 1- ąją, dvylika kartų išsiskirdavom. Daugelis sako, kad šis išsiskyrimas – paskutinis. Kokia buvo ta pradžia, ir kokia pabaiga?

Pirma diena mokykloje neprailgo. Viskas buvo įdomu, viskas nauja, neišbandyta, dėl to ir kiek baugu. Vieni į mokyklą norėjo, kiti šiek tiek bijojo ir mieliau būtų pasilikę namuose su mama. Tačiau ir vieni, ir kiti šiandien sėdi šioje salėje. Vieni nori išeiti, kiti dar ne…

Ratas sukasi. Šiandien priėjome tą žiedo vietą, nuo kurios pradėjome eiti. Skirtumas tas, kad tas ratas vis platėja ir vis rečiau grįžtame į pradžios tašką. Šis ciklas – dvylikos metų. Kiek jis buvo prasmingas pasakysime pagal tai, kiek mūsų pasaulis, mūsų žiedas praplatėjo.

Galbūt gali pasirodyti beprasmiška suktis ratu – juk vis tiek kažkada sugrįši ten pat. Tačiau tai turi prasmės – kuo labiau stengsies sužinoti, kuo daugiau plėsi savo pasaulį, tuo daugiau atrasi. Taip pat – rėčiau sugrįši, o ir tie sugrįžimai bus nepaprastai malonūs, nes reti…

Galbūt manote, kad tai, apie ką kalbu, yra nesąmonė? Kaip galime būti sugrįžę į savo pirmąsias dienas mokykloje? Juk esame visiškai pasikeitę, labiau išprusę, daugiau žinantys… Taip, tai tiesa: mūsų išorė pasikeitė, mąstome gal kiek kitaip, be abejo, žinome daugiau matematinių formulių… Mes tik praturtinom, praplėtėme savo pasaulį, mūsų požiūriai pasikeitė, nes įgavome patirties, todėl viskas vėl atrodo nauja ir neišbandyta.

Nuobodu suktis ratu. Gali net pasirodyti, kad tai beviltiškai beprasmiška. Jei norime, kad sukimasis būtų įdomesnis, privalome nuolat didinti ratą. Kuo jis bus didesnis, tuo rečiau pastebėsime, kad sukamės.

Mokykloje kaip tik tą ir darėme – mokėmės, kasdien suprasdavom ką nors nauja. Nebūtinai naujai sužinotą fizikos dėsnį. Galbūt suprasdavom kai kuriuos gyvenimo dėsnius. Tai – irgi mokslas. Ir ne paprastas, o sunkiausiai suvokiamas, iš visų mokslų.

Mokykloje plėtėme savo pasaulį labai sparčiai. Kasdien turėjome po šešias ar septynias pamokas ir tiek pat pertraukų. Per pamokas mokėmės ne tik matematikos, kalbos ar chemijos. Pamokų pavadinimai kai ką slepia. Juk per jas taip pat mokėmės būti tarp žmonių, bendrauti, suprasti vienas kitą… Tai tokios pat svarbios žinios, kaip ir fizika, biologija ar matematika.

Kito pasirinkimo dabar neturime, privalome judėti ratu.

Mėnulis sukasi aplink Žemę, Žemė – aplink Saulę, Saulė – aplink visatos centrą… Galima vardinti ir vardinti… Ar jiems nuobodu? Galėsime sužinoti, kai mūsų pasauliai bus pakankamai talpūs tokiems dalykams…

Kai kurie Kalėdinėmis nuotaikomis gyvena jau nuo lapkričio, kai parduotuvės patapo tikromis dovanų krautuvėmis, kai kurie švenčių kvapą pajuto pamatę (o kai kurie ir pajutę) sniegą. Aš, kaip bebūtų nekeista, Kalėdų dar neužuodžiu, kad ir kokios jos būtų šventos. Aišku, pagalvojęs, kad jau ryt Kūčios, susizgrimzdu ir pagalvojęs susimąstau: ar geras buvau, ar viską padariau ir ar nepadariau to, ko nereikėjo. Deja, Kalėdinės nuotaikos turbūt dėl to ir neaplanko, kad ne viskas buvo taip, kaip norėjau, ne visko siekiau, ne viską ir pasiekiau. Tačiau paguosdamas save prisimenu Arno frazę: “Geriau vėliau, negu prieš tai”, ir viskas stojasi į vietas. Juk metų galas - ne pabaiga.

Daug žmonių iš taip vadinamų telenovelių gerai išmoko vieną juokingą frazę: “Pradėkim viską iš naujo”. Deja deja, kad ir kaip kartais to norėtumėm, niekada nepamatysim savom akim. Ne dievai esam. Viskas, ką pradėjom, tęsiasi, niekas niekur nesustoja ir nesibaigia. Daugėlis, tardamas šią frazę, nori pamiršti nemalonius dalykus, kurių galbūt prisikaupė per daug, tačiau niekada nepamirškime, kad kaupiame ir patirtį. O ji dažnai įgyjama gana vingiuotais takais.

Tad visiems švenčių proga linkiu ne stengtis pradėti ką nors iš naujo, bet sėkmingai tęsti darbus, kaupti patirtį ir nesisieloti dėl dalykų, kurie neverti jūsų nervų.

Sveiki,

Su salyga, kad neturiu laiko daug rašyti, parašysiu mažai Reklamuoju savo favoritini bloga - http://www.blogas.lt/studentuera

Staitykit ir džiaukitės, ir beskaitydami pasidžiaukit. O džiaugdamiesi paskaitykite. Taip.

Žvaigždiškumo koeficientas matuojamas decibelais. Ne kokiais paprastais, bet nekaltų trylikamečių balsų decibelais. Kuo garsiau spiegia, tuo stambesnis šprotas esi plačiuose žvaigždžių vandenyse.

Vyksta šeštadieninis “Kelias į žvaigždes” koncertas. Valinskas rimtu veidu žvelgia į publiką. Net akys blizga. O publika - gležnos trylika-, dvylika- ir vienuolikametės, savo balseliais nevalingai užpildančios tylą eteryje. Iš tikrųjų “Kelias į žvaigždes” joks ne realybės šou. Ar tai religija? Neeee…! Ar tai naujasis religinis judėjimas? Neeee…! Ar tai sekta? Taaaiiiip! Šou dalyviai - dievai, o žiūrovai - užhipnotizuota minia, bandos jausmo vedina paskutinius marškinius televizijai atiduodanti sms trumpikėmis. Tai aukos stabams. Nebūtų aukų, nebūtų iš dalyvių ir jokių žvaigždžių. Juk eteris brangus.

Iki šiol buvo taip, bet atėjo nauji laikai. Prasidėjo kita era! Naujas amžius žvaigždžių pasaulyje! Į mūsų TV ekranus išganingai pabilsnojo “Kelias į žvaigždes” numeris 2!

Tęsinys po reklamos…

Vyksta aukštojo mokslo reforma. Bent jau taip teikia Švietimo ministerijos atstovai. Kas po reformos keis į gerąją pusę, o kas ir toliau regresuos?

Aukštojo mokslo reforma kol kas egzistuoja tik laikraščių puslapiuose ir ministerijos atstovų kalbose. Tiesa, jau pradėtas ruošti naujo Aukštojo mokslo reformos įstatymo projektas. Beje, visą “popierizmą” Švietimo ministerija planuoja paruošti iki 2009 metų… Ministerija įsitikinusi, kad nuo tos dienos, kai bus pakeistas Aukštojo mokslo įstatymas, įvyks didysis lūžis ir lietuviškosios studijos pasieks bene Oksfordo lygį. Tačiau ar gali vieno įstatymo pakeitimas kažką pakeisti iš esmės? Ne. Kaip bebūtų gaila, matėme daug Lietuvoje vykdytų reformų, iš kurių nebuvo visiškai jokios naudos. Kokios to priežastys? Labai paprastos, tačiau labai sunkiai išgyvendinamos - žmonių įpročiai ir mentalitetas. Dabar nekalbu išskirtinai apie ministerijos darbuotojų ar kitų valdžios atstovų mąstymą ir elgesį, bet apie kiekvieno lietuvio mentalitetą. Argi gali kas nors keistis į gerąją pusę, kai patys žmonės, šiuo atveju studentai, dėstytojai, dekanai, rektoriai ir kiti universiteto bendruomenės atstovai, nenori jokių pokyčių? Kodėl dauguma studentų, postringaujančių apie blogą studijų kokybę, nebando patys kalbėtis su dėstytojais, burtis į grupes, viešai deklaruojančias savo mintis, siūlyti problemos sprendimo variantus? Dauguma galbūt nesąmoningai mano, kad studijų kokybė yra ne jų, o ministerijos reikalas. Bet taip nėra. Studijų kokybė priklauso nuo visų šioje sistemoje besisukančių narių. Daugiausiai - nuo dėstytojų.

Kodėl? Nes dėstytojas yra tiesiogiai atsakingas už paskaitos kokybę, už tai, kad studentai būtų sudominti dėstomu dalyku ir noriai gilintųsi į to mokslo subtilybes. Dėstytojas privalo būti ne tik žinių skrynelė, bet ir charizmatiška, traukianti asmenybė. Gaila, tokių žmonių nėra daug, o dar blogiau - tokie žmonės nenori dirbti už statybininko algą (beje, kai kurie statybininkai dabar uždirba net daugiau už dėstytojus). Taigi pasiekti, kad visi dėstytojai būtų tokie yra labai sunku. Tačiau bent minimaliai atitikti šiuos reikalavimus turi kiekvienas, siekiantis ko nors išmokyti. Kaip bebūtų gaila, šiandien pasitaiko kuriozinių atvejų, kai, pvz., komunikacijos įgudžių dalyką dėsto žmogus, sunkiai besurezgantis rišlų sakinį.

Pasistūmėkime šiek tiek toliau - link valdžios. Papasakosiu vieną mane apstulbinusį reiškinį. Buvo ruošiamas aukštojo mokslo istatymo dokumentas. Pirminiame šio popieriaus variante didžiulis skirtumas nuo ankstesniojo buvo toks - jame numatyta, kad universiteto rektorius renka universiteto bendruomenė ir socialiniai partneriai. Tai būtų buvęs labai sveikintinas demokratinis pakitimas. Tačiau tuometinis Ministras pirmininkas A. Brazauskas savo parašą padėjo ant dokumento be šio punkto. Jis buvo tiesiog išbrauktas iš jau paruošto tvirtinimui dokumento. Ministerija tai pavadino įstatymo gludinimu. Išties neblogas gludinimas. Aš iki šiol įsivaizdavau, kad žodis gludinti reiškia pataisyti gramatines klaideles… Pasirodo klydau. Taigi, rektoriai ir toliau sėkmingai bus skiriami pagal seną tvarką. Kad jie pareigas užims nešvariai užprogramuoja vien tas gludinimo faktas.

Taip pasireiškia ir valdžios atstovų mentalitetas. Kaip bebūtų liūdna, čia pateiktas tik vienas pavyzdėlis, ištrauktas iš didelės pavyzdžių kupetos.

Apskritai, manau, kad tokia reforma, kokia yra ruošiama dabar, yra visiškai bereikalingas ministerijos laiko švaistymas. Ji paprasčiausiai nereikalinga visų pirma todėl, kad nespręs opiausių universitetų ir kolegijų problemų. Pavyzdžiui, studentų skaičiaus universitetuose problemos. Ministerija apskritai teigia, kad netelpantys auditorijose studentai nėra problema. Šabloninis atsakymas - kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geriau Lietuvai. Na, gerai, bus visi lietuviai diplomuoti. Didžiajai daliai niekada neprireiks universitetinių žinių. Gal ir gerai. Neblogai, kai ekonomikos bakalauras, įsigijęs diplomą neakivaizdiniu būdu, dirba suvirintoju. Gaila, virinti tai nemoka. Bet tai, ministerijos teigimu, yra labai gerai. Švieskime tautą. Gal ir gerai, kad trys ketvirtadaliai lietuvių po dešimt metų bus “mokslininkai”. Neneigiu to, kad gerai yra apsišvietusi tauta. Esminė problema yra tame, kad dalis universitete studijuoja tikslingai, motyvuotai, siekia tapti mokslininkais ar įmonių vadovais. Tačiau didžioji dalis įstoja tik tam, kad turėtų diplomą. Tik todėl, kad įmonės iš švaros ekspertų (liet. valytojų), reikalauja aukštojo išsilavnimo. Šie žmonės neturi nei motyvacijos, nei noro mokytis. Automatiškai yra smukdomas viso universiteto lygis; jis negali paruošti nei eilinių darbininkų, nei mokslininkų, kuriuos teoriškai turėtų ruošti.

Ši problema nebus sprendžiama nei šios reformos metu, nei per artimiausius dešimt metų. Juk už jos slepiasi dekanų ir rektorių piniginės. Kuo daugiau studentų, tuo daugiau pelno. Beje, jei galvojate, kad universitetas negauna pelno, labai klystate.

Reforma pavadintas naujų įstatymų kūrimas galbūt tik privers kai kuriuos surasti savyje išradingumo naujuosius įstatymus švariai apeiti. Studijų kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo kiekvieno žmogaus noro kelti tą kokybę, bet tikrai ne nuo sistemos. Jei norėtumėme, puikiai gyventume ir su esama sistema. Tačiau juk reikia ministerijai kokios nors veiklos, kad nenuobodžiautų, tai ir kuria įstatymus, kurie nuo buvusių skiriasi žodžių sakininyje tvarka ir sinonimais.

Net negaliu patikėti, ir žinau, kad jūs taipogi netikite, bet radau laisvo laiko parašyt savo blogan

Ta pati diena numeris 2

Taigi, pasitarę ir nusprendę, tęsiam kelionę. Tik dabar keliaujam nebe horizontaliai, o vertikaliai - į 1966 metrų aukštį. Atrodo lyg ir nedaug, bet tik atrodo Po poros valandų vargais negalais pergalingai pasiekiam viršų, fotografuojamės prie lentelės, skelbiančios viršūnės aukštį, ir jau būtume pradėję džiaugsmingai mosuoti vėliava, kai suprantam, kad vandens, ir užkopus į kalną, neatsirado… Na ką gi. O bet tačiau, va gi na.

Ilsimės, kai staiga iš nebūties materializuojasi vietinis slovakas. Galvojam, mes išgelbėti, jis pasakys mums kur vanduo ir t.t. Ir iš tikrųjų pasako - tik viena nupiepusi valandėlė ir prieisite didžiulį ežerą. Ta valandėlė nupiepusi mums pasirodė dėl to, kad žingsniuojam jau kokias septynias ir visai ne jokias piepusias valandas. Džiaugsmingai traukiam toliau. Net su daina. Po pusvalandžio tokio traukimo pritrūkom dainų, o po valandos pritrūkom to didelio ežero, kuris, kaip minėtasis slovakas sakė, yra, bet jo, kaip matome mes, nėra. Traukiam dar vieną puslvalandį. Amas kažkur išgaruoja. Nei ežero, nei didelio, nei už valandos kelio. O einam, beje, greitai. Dvigubai greičiau nei vidutinis vietinis slovakas. Tenka kęsti karštį, šaltį, alkį ir visus kitus -į, kol galiausiai prienam tą išsvajotajį apdainuotajį ežerą, kuris yra visai nedidelis. Bet svarbiausia tai, kad galėsim pavalgyti ir atsigerti. Tą ir darom - verdam košę ir arbatą, po to (termometrui rodant vos 3 laipsnius) statom palapinę. Kadangi jau gūdi naktis ir nieko nesimato, savo būstelį pasistatom beveik ant kelio, kur iš ryto vaikščios tuntai žmonių. Bet tai pastebėsime tik iš ryto, o jūs mūsų nuotykius benakvojant ant kelio sužinosite paskaitę kitą post’ą

Diena numeris 1

Išvažiuojame. Lenkija: iškabos iškabėlės, reklamos, betoninės tvoros (rožinės ir žydros spalvų deriniai), fūros, kelio remontai, kamščiai ir lietus. Ir dar Varšuva, apsaugok Viešpatie. Itin subtilus miestas - nė vieno medelio, pilki daugiabučiai ir REKLAAAMOOS. Žodžiu, kažkoks vienas didelis nesusipratimas. Vėliau - Krokuva. Miestas nemažas, už Vilnių didesnis. Didelis gražus senamiestis su savo pasididžiavimu - Vaveliu. Nustebino keistas lenkų parkavimo ypatumas - automobiliai statomi tiesiog ant šaligatvio. Kelios valandos nuo Krokuvos ir kertame sieną. Jau Slovakija. Pakvimpa kalnais. Kadangi atvykstame šeštą valandą ryto, palapinės statyti nesiryžome. Kelias valandas pasnaudžiam mašinoj. Prie “kebabo” kalno, kiap mes jį praminėme. Tiksliau sakant, ne kalno, bet žvyro krūvos. Bet šiuos itin subtilius pavadinimus supranta tik kelionės dalyviai

Diena numeris 2

Apie 10.00 išsiruošiam į žygį. Kuprinės prikimštos reikalingų keliaujant įnagių (palapinė, primusas, puodas, maistas ir visokie skudurėliai). Nusiperkame traukinio bilietą į kitą kalnų galą tam, kad praėję kalnus grįžtume prie automobilio. Štai ir prasideda nuotykiai. Įsėdame ne į tą traukinį, todėl nuvažiuojam į priešingą pusę, kur kalnų nė kvapo nėra. Džiaugsmas tik tas, kad gerbiama kontrolierė nenubaudė ir leido nusipirkti bilietus. Grįžtame ir atrąkart jau pataikome į tinkamą traukinį. Kelios valandos priekalnių bėgiais ir mes jau starto pozicijoje.

Žygio pradžios nuotaikos gana džiaugsmingos. Pirmąją dieną dar neskauda nugarų nuo kuprinių, dar kojos neša, tad ir žingsniavimo greitis nemažas. Pirmas sustojimas - maždaug už dešimties kilometrų. Apsidairom ir prarandame amą. Iki šiol ėję paprastu mišku aplink save išvystame stačius šlaitus ir kažkur debesyse pasislėpusias viršūnes. Kojas mirkome kalnų ežerėlyje. Tylą surumsčia kolega, bandydamas prisišaukti savo dingusį amą: „Ame, kur tu?!“ Dirstėlim į laikrodį - beveik penkios vakaro. Reikia pradėti mąstyti apie nakvynę. Kaip žinote, Tatrai - nacionalinis parkas. Jame palapines statyti draudžiama. Bet nebūtume lietuviai, jei neieškotume pigaus keliavimo būdo. Kalnų viešbučiuose kainos nežavi, tad ir pasiemėme palapinę. Tiesiog reikia rasti atokią vietelę, kur niekas mūsų statiniu nesipiktintu ir niekam už jo nekliūtų akis. Taigi, ieškome atokios vietelės. Dar vienas reikalavimas - ji turi būti prie vandens, nes kitaip neturėsim ką valgyti. Žemėlapyje randame mažą ežerėlį maždaug puse kilometro aukščiau, nei dabar esame. Nusprendžiame kopti prie jo. Kelionė prie minėtojo ežerėlio pasibaigia, kai pamatome, kad jo ten nėra Išdžiūvęs. Tenka eiti toliau. Keliukas veda į tokią gan stačią kalnų perėją… tikrai nesitikėjom čia tokių rasti… Dar nepamirškim, kad artėja vakaras, žmonių kaip ir nebematyti aplink, o artimiausias vanduo - dar kelios valandos nuo šitos stačios perėjos viršaus. Bet apie tai kitoje dalyje

Nuotraukas galite rasti adresu http://picasaweb.google.com/dsaulys

Labas rytas. Keletą dienų (kokias penkias) nebūsiu gimtojoj šaly, tai naujų post’ų nelaukit. Nebent rasiu internetą kurnors kalno viršūnėj Taigi, pasilinkėsiu sau sėkmės Ate!

Sėdi dėstytojas universiteto valgykloje, pietauja. Staiga prie jo stalo prisėda studentas ir pradeda valgyti atsineštą maistą.
Dėstytojas, nepatenkintas, jam sako:
- Žasys ir kiaulės kartu nevalgo.
- Tada žasys skrenda iš čia,- atsako studentas ir nueina nuo stalo. Destytojas visas įsiutęs mąsto: “Atkeršysiu aš tau, sukirsiu per egzaminą”.
Atejo egzamino metas. Egzaminas žodžiu, ateina tas studentas. Dėstytojas užduoda kaip įmanoma sunkesnius klausimus, tačiau studentas viską atsako, nėra prie ko prikibti. Tada dėstytojas klausia taip:
- Tarkim, eini tu per miška ir randi du maišus. Ant vieno is jų parašyta “Pinigai”, o ant kito  - “Protas”. Maišai dideli, sunkūs, gali paimti tik vieną. Kurį imtum?
Studentas pagalvojo ir sako:
- Imčiau maišą su užrašu “Pinigai”.
Dėstytojas visas patenkintas:
- O kodėl? Aš tai, pavyzdžiui, imčiau proto maišą.
- Kam ko trūksta, tas tą ir ima.
Dėtytojas baisiai supyko, bet nieko negali padaryti, reikia rašyti 10. Nekilo ranka tiek parašyti, tad paėmė studijų knygelę ir didelėm raidėm parašė: “DEBILAS”. Studentas paėme knygutę ir išejo net nepažiūrėjęs. Grižta namo, atverčia knygute ir mato užrašą. Skambina dėstytojui ir sako:
- Dėstytojau, į knygutę tai pasirašėt, bet pažymį parašyt pamiršot.