DSDi - blogas

Lietuvybės ir, konkrečiai, lietuvių kalbos likimu susidomėta, kaip nekeista, prieš įstojant į Europos Sąjungą. Prieš referendumą girdėjome ne vieną euroskeptikų įaudrintą diskusiją – neva lietuvių kalba ir mūsų senosios tradicijos, įstojus į ES, ims ir išnyks. Teiginiai, be abejo, nebuvo nepagrįsti. Pagrindiniai argumentai – lietuviams parankesnė taps anglų kalba, jie emigruos, švęs heloviną (nesvarbu, kad tai amerikiečių šventė) ir apskritai pamirš, iš kur atsiradę. Deja, tenka pripažinti, jog kai kuriais aspektais euroskeptikai teisūs. Pavyzdžiui, emigravimo – juk Dublinas jau dabar vadinamas antruoju Vilniumi. Tačiau kiti argumentai nėra jau tokie pagrįsti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Visų pirma, nereikėtų manyti, kad ES yra grobuonis, belaukiantis progos pasiglemžti lietuvybę. Euroskeptikams reikėtų įsikalti į galvą, kad tik pats lietuvis gali išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir papročius, nes prancūzai ar anglai paprasčiausiai nemoka nei mūsų kalbos, nei papročius žino. Tačiau tas pats lietuvis gali juos ir palaidoti: viskas priklauso nuo mūsų pačių ir ES didelės įtakos šioje srityje nedaro, nebent jūs manote, kad Lito pakeitimas euru yra nacionalinė kultūrinė katastrofa.

Kalbant apie Eurą – tai dar vienas integracijai ES nepritariančiųjų argumentas. Kai kurie nenori iškeisti lietuviškojo Lito į kosmopolitišką Eurą. Ne tik dėl to, kad nacionalinė valiuta – valstybės suverenumo ženklas, bet ir dėl gresiančio kainų šuolio. Šis argumentas, deja, nėra fantazijos vaisius. Neseniai teko bendrauti su vokiečiais, kurie vieningai tikino, kad po Euro įvedimo restoranai jiems tapo prabangos dalykas, nekalbant apie tai, kad iki jų važiuoti dingo noras dėl šoktelėjusių benzino kainų.

Tačiau šios valiutos privalumai – nenuginčijami. Visoje Europoje atsiskaitinėti viena valiuta tikrai patogu – nebereikia verstis per galvą ieškant valiutos keityklų, kurių kai kuriose šalyse tikrai nėra daug. Yra ir plika akimi nematomas, tačiau labai svarbus poveikis ekonomikai, kurį tiksliai apibūdinti gali tik specialistai. Taip pat, atsiskaitinėdami eurais Lietuvoje, galėsime džiaugtis: Lietuva – lygiavertė europietė.

Yra ir kita medalio pusė. Lygiavertiškumo siekimas gali virsti perdėtu bandymu pritapti. Liaudyje tai dar vadinama padlaižiavimu. Labai gaila, bet Lietuva šiuo bruožu kartais pasižymi. Ryškiausias pavyzdys – prieš kelis metus vykęs ES konstitucijos ratifikavimas. Mūsų Seimas, net nespėjęs visko perskaityti, nekalbant apie analizavimą, šią konstituciją pripažino. Turbūt pirmasis visoje Europoje.

ES Konstitucija – tik vienas pavyzdys. Šį reiškinį puikiai iliustruoja ir anglų kalbos vartojimas iškabose, ir nuolat svetimybėmis pasipildanti mūsų kalba. Tai ir yra didžiausias pavojus lietuvybei. Kažkodėl pradedame negerbti to, ką turime, o plagijuojame visai kitų kultūrų bruožus, dažnai net nesuprasdami jų reikšmės. Lietuviai pamiršo, kad sudominti kitus galima savo originalumu, unikalumu, bet jokiu būdu ne padlaižiavimu.

Šiuo aspektu ES pateikia mums savotišką egzaminą: jei išsaugosime tai, ką turime, būsime geidžiami ir gerbiami Europoje; jei ne – įsiliesime į pilką masę. Tada galėsime tik gailėtis ir purkštauti, kad ES palaidojo mūsų kultūrą. Bet ir tai bus netiesa, nes laidojame ją patys.