DSDi - blogas

Vyksta aukštojo mokslo reforma. Bent jau taip teikia Švietimo ministerijos atstovai. Kas po reformos keis į gerąją pusę, o kas ir toliau regresuos?

Aukštojo mokslo reforma kol kas egzistuoja tik laikraščių puslapiuose ir ministerijos atstovų kalbose. Tiesa, jau pradėtas ruošti naujo Aukštojo mokslo reformos įstatymo projektas. Beje, visą “popierizmą” Švietimo ministerija planuoja paruošti iki 2009 metų… Ministerija įsitikinusi, kad nuo tos dienos, kai bus pakeistas Aukštojo mokslo įstatymas, įvyks didysis lūžis ir lietuviškosios studijos pasieks bene Oksfordo lygį. Tačiau ar gali vieno įstatymo pakeitimas kažką pakeisti iš esmės? Ne. Kaip bebūtų gaila, matėme daug Lietuvoje vykdytų reformų, iš kurių nebuvo visiškai jokios naudos. Kokios to priežastys? Labai paprastos, tačiau labai sunkiai išgyvendinamos - žmonių įpročiai ir mentalitetas. Dabar nekalbu išskirtinai apie ministerijos darbuotojų ar kitų valdžios atstovų mąstymą ir elgesį, bet apie kiekvieno lietuvio mentalitetą. Argi gali kas nors keistis į gerąją pusę, kai patys žmonės, šiuo atveju studentai, dėstytojai, dekanai, rektoriai ir kiti universiteto bendruomenės atstovai, nenori jokių pokyčių? Kodėl dauguma studentų, postringaujančių apie blogą studijų kokybę, nebando patys kalbėtis su dėstytojais, burtis į grupes, viešai deklaruojančias savo mintis, siūlyti problemos sprendimo variantus? Dauguma galbūt nesąmoningai mano, kad studijų kokybė yra ne jų, o ministerijos reikalas. Bet taip nėra. Studijų kokybė priklauso nuo visų šioje sistemoje besisukančių narių. Daugiausiai - nuo dėstytojų.

Kodėl? Nes dėstytojas yra tiesiogiai atsakingas už paskaitos kokybę, už tai, kad studentai būtų sudominti dėstomu dalyku ir noriai gilintųsi į to mokslo subtilybes. Dėstytojas privalo būti ne tik žinių skrynelė, bet ir charizmatiška, traukianti asmenybė. Gaila, tokių žmonių nėra daug, o dar blogiau - tokie žmonės nenori dirbti už statybininko algą (beje, kai kurie statybininkai dabar uždirba net daugiau už dėstytojus). Taigi pasiekti, kad visi dėstytojai būtų tokie yra labai sunku. Tačiau bent minimaliai atitikti šiuos reikalavimus turi kiekvienas, siekiantis ko nors išmokyti. Kaip bebūtų gaila, šiandien pasitaiko kuriozinių atvejų, kai, pvz., komunikacijos įgudžių dalyką dėsto žmogus, sunkiai besurezgantis rišlų sakinį.

Pasistūmėkime šiek tiek toliau - link valdžios. Papasakosiu vieną mane apstulbinusį reiškinį. Buvo ruošiamas aukštojo mokslo istatymo dokumentas. Pirminiame šio popieriaus variante didžiulis skirtumas nuo ankstesniojo buvo toks - jame numatyta, kad universiteto rektorius renka universiteto bendruomenė ir socialiniai partneriai. Tai būtų buvęs labai sveikintinas demokratinis pakitimas. Tačiau tuometinis Ministras pirmininkas A. Brazauskas savo parašą padėjo ant dokumento be šio punkto. Jis buvo tiesiog išbrauktas iš jau paruošto tvirtinimui dokumento. Ministerija tai pavadino įstatymo gludinimu. Išties neblogas gludinimas. Aš iki šiol įsivaizdavau, kad žodis gludinti reiškia pataisyti gramatines klaideles… Pasirodo klydau. Taigi, rektoriai ir toliau sėkmingai bus skiriami pagal seną tvarką. Kad jie pareigas užims nešvariai užprogramuoja vien tas gludinimo faktas.

Taip pasireiškia ir valdžios atstovų mentalitetas. Kaip bebūtų liūdna, čia pateiktas tik vienas pavyzdėlis, ištrauktas iš didelės pavyzdžių kupetos.

Apskritai, manau, kad tokia reforma, kokia yra ruošiama dabar, yra visiškai bereikalingas ministerijos laiko švaistymas. Ji paprasčiausiai nereikalinga visų pirma todėl, kad nespręs opiausių universitetų ir kolegijų problemų. Pavyzdžiui, studentų skaičiaus universitetuose problemos. Ministerija apskritai teigia, kad netelpantys auditorijose studentai nėra problema. Šabloninis atsakymas - kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geriau Lietuvai. Na, gerai, bus visi lietuviai diplomuoti. Didžiajai daliai niekada neprireiks universitetinių žinių. Gal ir gerai. Neblogai, kai ekonomikos bakalauras, įsigijęs diplomą neakivaizdiniu būdu, dirba suvirintoju. Gaila, virinti tai nemoka. Bet tai, ministerijos teigimu, yra labai gerai. Švieskime tautą. Gal ir gerai, kad trys ketvirtadaliai lietuvių po dešimt metų bus “mokslininkai”. Neneigiu to, kad gerai yra apsišvietusi tauta. Esminė problema yra tame, kad dalis universitete studijuoja tikslingai, motyvuotai, siekia tapti mokslininkais ar įmonių vadovais. Tačiau didžioji dalis įstoja tik tam, kad turėtų diplomą. Tik todėl, kad įmonės iš švaros ekspertų (liet. valytojų), reikalauja aukštojo išsilavnimo. Šie žmonės neturi nei motyvacijos, nei noro mokytis. Automatiškai yra smukdomas viso universiteto lygis; jis negali paruošti nei eilinių darbininkų, nei mokslininkų, kuriuos teoriškai turėtų ruošti.

Ši problema nebus sprendžiama nei šios reformos metu, nei per artimiausius dešimt metų. Juk už jos slepiasi dekanų ir rektorių piniginės. Kuo daugiau studentų, tuo daugiau pelno. Beje, jei galvojate, kad universitetas negauna pelno, labai klystate.

Reforma pavadintas naujų įstatymų kūrimas galbūt tik privers kai kuriuos surasti savyje išradingumo naujuosius įstatymus švariai apeiti. Studijų kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo kiekvieno žmogaus noro kelti tą kokybę, bet tikrai ne nuo sistemos. Jei norėtumėme, puikiai gyventume ir su esama sistema. Tačiau juk reikia ministerijai kokios nors veiklos, kad nenuobodžiautų, tai ir kuria įstatymus, kurie nuo buvusių skiriasi žodžių sakininyje tvarka ir sinonimais.