DSDi - blogas

Labas radiorytas Galų gale atėjo ta ilgai laukta diena, kai nereikia niekur skubėt ir atsakinėt į žudančius rytinius skambučius (pvz. kokią 8.00 val.). Miegojau šiandien iki dvylikos, išgėriau gardžios kavos pavasariškai nusiteikusiame balkone ir pasijutau žmogum Galų gale.

Gal kai kurių turėčiau atsiprašyti, kad labai retai brūkštelnu čia sakinį kitą, bet neatsiprašinėsiu. Čia mano blogas ir kada noriu, tada rašau Čia buvo sakinys (per brūkšnelį) pasiteisinimas dėl savo (tingumo..?). Ne, gal ne dėl tingumo, bet dėl vienos paprastos priežasties. Stengiuosi pildyt blogą tada, kai to tikrai noriu, bet ne iš reikalo O pastarajį mėnesį tikrai nekilo noras vakare sėst prie kompiuterio ir tarškint klaviatūrą, nes po dienos/nakties darbų norėdavosi tik nuostabiai gero ilgo savaitgalio. Anas kaip tik ir atėjo

Šiandien gink Dieve nerašysiu jokiomis “rimtomis” temomis. Jau kelis kartus bandžiau suregzt straipsnelį pvz. apie e-valdžią, bet jis taip ir liko nebaigtas mano bloge tarp daug kitų “draft’ų”. Liko, nes bandžiau rašyt iš reikalo. Ties šita vieta (negalima taip sakyt, bet ką jau padarysi) supratau, kad neturiu žurnalisto talento (t.y. negaliu rašyt tada, kada reikia) O kažkada visgi bandžiau sau įteigt kad jis manyje yra. Per praėjusias kelias savaites ir dar daug visko supratau, todėl pagaliau per savo minčių tankynes pradedu matyt ko iš tikrųjų noriu. Nuostabus jausmas Dėl to iš karto visiems daug manęs klausinėjantiems (pvz. kodėl darau taip, o ne kitaip ir t.t.) atsakau - elgiuosi taip, kaip manau man yra teisingiausia. Čia supras tie, kam reikia Aišku, galiu pasirodyt ne itin atsakingas ir dar visoks koks blogietis, sakydamas, kad darau ką noriu. Galiu susilaukt, ir jau sulaukiau gausybės kritikos dėl kai kurių savo apsisprendimų. Bet, tiesa sakant, visa ta kritika man kaip žirniai nuo sienos atšoka. Nežinau, ar tai gerai. Ir greit nesužinosiu. Bet nesvarbu. Pakaks paslaptingai kalbėt apie paslaptingus dalykus

Geriau papasakosiu, kokia šiandien nuostabi išaušo diena. Kokiu vienu sakiniu galiu apibūdint - sėdžiu balkone trumpom rankovėm ir rašau šitą savo rašinėlį, kurį tu kaip tik skaitai. Tas rašinėlis gal ir apie nieką, bet man visai smagu pasidalint savo džiaugsmu, kurio dauguma gal ir nesupras. Nes lygiai taip pat, kaip nebūna svetimo skausmo, nebūna ir svetimo džiaugsmo. Būna, deja, tik pavydas dėl svetimo džiaugsmo. O, apie pavydą galiu papasakot. Ką tik supratau, kad pavydas visai nėra blogas dalykas. Pavydėti kito sėkmės kartais visai naudinga. Tada galų gale save prisiverti padaryti taip, kad tau būtų dar geriau, nei tam, kuriam pavydi. Kitaip tariant, išsikeli sau uždavinius ir tikslus, kurie, kaip daug mano aplinkos žmonių sako, yra labai svarbūs. “Turėk gyvenimo tikslą!”, - kone skanduoja jie. Aš dar kol kas nesupratau, kam tas gyvenimo tikslas reikalingas ir dėl to po truputį pradedu nerimąstauti - negi aš prastesnis už juos? Aš, matyt, dar ne toks senas, kad suprasčiau apie tokius visiems elementarius dalykus, kaip gyvenimo tikslas (čia neva tai nebuvo ironijos). Paskutinis sakinys šitam mano nerimtam rašinėly, kuriam gresia pavirtimas į neva labai rimtą sapaliojimą apie egzistencijos prasmę - turėti gyvenimo tikslą gal ir gerai, bet man baisiausia pagalvot apie tai, kas bus, kai žmogus pasieks tą savo gyvenimo tikslą… pvz. tuputį per anksti? Pagal viską, turėtų savo gyvenimą pabaigt savižudybe, nes pusę gyvenimo kalbėjęs, kad gyvenime svarbiausia turėti tikslą, nebematys savo gyvenime prasmės. Dar vienas sakinys - aišku, galima sakyt, kad jis tiesiog susikurs dar vieną gyvenimo tikslą, bet bijau kad lygiai taip pat kaip tikra meilė gyvenime statistinius piliečius aplanko tik kartą, gyvenimo tikslas irgi yra vienintelis ir nepakartojamas

Pabaiga