DSDi - blogas

Sveiki. Juodos dienos mane aplankė - praradau visus savo komunikavimo, tarp jų ir rašymo, sugebėjimus. Todėl dabar nepasakysiu nieko naujo. Šiandieninis įrašas - kalba, kurią pasakiau per savo išleistuves iš mokyklos. Kažkodėl man atrodo kad tai buvo taip seniai… Bet kai susimąstęs pagalvoju - tik prieš pusmetį…

Dvylika kartų visi rinkomės Rugsėjo 1- ąją, dvylika kartų išsiskirdavom. Daugelis sako, kad šis išsiskyrimas – paskutinis. Kokia buvo ta pradžia, ir kokia pabaiga?

Pirma diena mokykloje neprailgo. Viskas buvo įdomu, viskas nauja, neišbandyta, dėl to ir kiek baugu. Vieni į mokyklą norėjo, kiti šiek tiek bijojo ir mieliau būtų pasilikę namuose su mama. Tačiau ir vieni, ir kiti šiandien sėdi šioje salėje. Vieni nori išeiti, kiti dar ne…

Ratas sukasi. Šiandien priėjome tą žiedo vietą, nuo kurios pradėjome eiti. Skirtumas tas, kad tas ratas vis platėja ir vis rečiau grįžtame į pradžios tašką. Šis ciklas – dvylikos metų. Kiek jis buvo prasmingas pasakysime pagal tai, kiek mūsų pasaulis, mūsų žiedas praplatėjo.

Galbūt gali pasirodyti beprasmiška suktis ratu – juk vis tiek kažkada sugrįši ten pat. Tačiau tai turi prasmės – kuo labiau stengsies sužinoti, kuo daugiau plėsi savo pasaulį, tuo daugiau atrasi. Taip pat – rėčiau sugrįši, o ir tie sugrįžimai bus nepaprastai malonūs, nes reti…

Galbūt manote, kad tai, apie ką kalbu, yra nesąmonė? Kaip galime būti sugrįžę į savo pirmąsias dienas mokykloje? Juk esame visiškai pasikeitę, labiau išprusę, daugiau žinantys… Taip, tai tiesa: mūsų išorė pasikeitė, mąstome gal kiek kitaip, be abejo, žinome daugiau matematinių formulių… Mes tik praturtinom, praplėtėme savo pasaulį, mūsų požiūriai pasikeitė, nes įgavome patirties, todėl viskas vėl atrodo nauja ir neišbandyta.

Nuobodu suktis ratu. Gali net pasirodyti, kad tai beviltiškai beprasmiška. Jei norime, kad sukimasis būtų įdomesnis, privalome nuolat didinti ratą. Kuo jis bus didesnis, tuo rečiau pastebėsime, kad sukamės.

Mokykloje kaip tik tą ir darėme – mokėmės, kasdien suprasdavom ką nors nauja. Nebūtinai naujai sužinotą fizikos dėsnį. Galbūt suprasdavom kai kuriuos gyvenimo dėsnius. Tai – irgi mokslas. Ir ne paprastas, o sunkiausiai suvokiamas, iš visų mokslų.

Mokykloje plėtėme savo pasaulį labai sparčiai. Kasdien turėjome po šešias ar septynias pamokas ir tiek pat pertraukų. Per pamokas mokėmės ne tik matematikos, kalbos ar chemijos. Pamokų pavadinimai kai ką slepia. Juk per jas taip pat mokėmės būti tarp žmonių, bendrauti, suprasti vienas kitą… Tai tokios pat svarbios žinios, kaip ir fizika, biologija ar matematika.

Kito pasirinkimo dabar neturime, privalome judėti ratu.

Mėnulis sukasi aplink Žemę, Žemė – aplink Saulę, Saulė – aplink visatos centrą… Galima vardinti ir vardinti… Ar jiems nuobodu? Galėsime sužinoti, kai mūsų pasauliai bus pakankamai talpūs tokiems dalykams…

Kai kurie Kalėdinėmis nuotaikomis gyvena jau nuo lapkričio, kai parduotuvės patapo tikromis dovanų krautuvėmis, kai kurie švenčių kvapą pajuto pamatę (o kai kurie ir pajutę) sniegą. Aš, kaip bebūtų nekeista, Kalėdų dar neužuodžiu, kad ir kokios jos būtų šventos. Aišku, pagalvojęs, kad jau ryt Kūčios, susizgrimzdu ir pagalvojęs susimąstau: ar geras buvau, ar viską padariau ir ar nepadariau to, ko nereikėjo. Deja, Kalėdinės nuotaikos turbūt dėl to ir neaplanko, kad ne viskas buvo taip, kaip norėjau, ne visko siekiau, ne viską ir pasiekiau. Tačiau paguosdamas save prisimenu Arno frazę: “Geriau vėliau, negu prieš tai”, ir viskas stojasi į vietas. Juk metų galas - ne pabaiga.

Daug žmonių iš taip vadinamų telenovelių gerai išmoko vieną juokingą frazę: “Pradėkim viską iš naujo”. Deja deja, kad ir kaip kartais to norėtumėm, niekada nepamatysim savom akim. Ne dievai esam. Viskas, ką pradėjom, tęsiasi, niekas niekur nesustoja ir nesibaigia. Daugėlis, tardamas šią frazę, nori pamiršti nemalonius dalykus, kurių galbūt prisikaupė per daug, tačiau niekada nepamirškime, kad kaupiame ir patirtį. O ji dažnai įgyjama gana vingiuotais takais.

Tad visiems švenčių proga linkiu ne stengtis pradėti ką nors iš naujo, bet sėkmingai tęsti darbus, kaupti patirtį ir nesisieloti dėl dalykų, kurie neverti jūsų nervų.