DSDi - blogas

Net negaliu patikėti, ir žinau, kad jūs taipogi netikite, bet radau laisvo laiko parašyt savo blogan

Ta pati diena numeris 2

Taigi, pasitarę ir nusprendę, tęsiam kelionę. Tik dabar keliaujam nebe horizontaliai, o vertikaliai - į 1966 metrų aukštį. Atrodo lyg ir nedaug, bet tik atrodo Po poros valandų vargais negalais pergalingai pasiekiam viršų, fotografuojamės prie lentelės, skelbiančios viršūnės aukštį, ir jau būtume pradėję džiaugsmingai mosuoti vėliava, kai suprantam, kad vandens, ir užkopus į kalną, neatsirado… Na ką gi. O bet tačiau, va gi na.

Ilsimės, kai staiga iš nebūties materializuojasi vietinis slovakas. Galvojam, mes išgelbėti, jis pasakys mums kur vanduo ir t.t. Ir iš tikrųjų pasako - tik viena nupiepusi valandėlė ir prieisite didžiulį ežerą. Ta valandėlė nupiepusi mums pasirodė dėl to, kad žingsniuojam jau kokias septynias ir visai ne jokias piepusias valandas. Džiaugsmingai traukiam toliau. Net su daina. Po pusvalandžio tokio traukimo pritrūkom dainų, o po valandos pritrūkom to didelio ežero, kuris, kaip minėtasis slovakas sakė, yra, bet jo, kaip matome mes, nėra. Traukiam dar vieną puslvalandį. Amas kažkur išgaruoja. Nei ežero, nei didelio, nei už valandos kelio. O einam, beje, greitai. Dvigubai greičiau nei vidutinis vietinis slovakas. Tenka kęsti karštį, šaltį, alkį ir visus kitus -į, kol galiausiai prienam tą išsvajotajį apdainuotajį ežerą, kuris yra visai nedidelis. Bet svarbiausia tai, kad galėsim pavalgyti ir atsigerti. Tą ir darom - verdam košę ir arbatą, po to (termometrui rodant vos 3 laipsnius) statom palapinę. Kadangi jau gūdi naktis ir nieko nesimato, savo būstelį pasistatom beveik ant kelio, kur iš ryto vaikščios tuntai žmonių. Bet tai pastebėsime tik iš ryto, o jūs mūsų nuotykius benakvojant ant kelio sužinosite paskaitę kitą post’ą

Diena numeris 1

Išvažiuojame. Lenkija: iškabos iškabėlės, reklamos, betoninės tvoros (rožinės ir žydros spalvų deriniai), fūros, kelio remontai, kamščiai ir lietus. Ir dar Varšuva, apsaugok Viešpatie. Itin subtilus miestas - nė vieno medelio, pilki daugiabučiai ir REKLAAAMOOS. Žodžiu, kažkoks vienas didelis nesusipratimas. Vėliau - Krokuva. Miestas nemažas, už Vilnių didesnis. Didelis gražus senamiestis su savo pasididžiavimu - Vaveliu. Nustebino keistas lenkų parkavimo ypatumas - automobiliai statomi tiesiog ant šaligatvio. Kelios valandos nuo Krokuvos ir kertame sieną. Jau Slovakija. Pakvimpa kalnais. Kadangi atvykstame šeštą valandą ryto, palapinės statyti nesiryžome. Kelias valandas pasnaudžiam mašinoj. Prie “kebabo” kalno, kiap mes jį praminėme. Tiksliau sakant, ne kalno, bet žvyro krūvos. Bet šiuos itin subtilius pavadinimus supranta tik kelionės dalyviai

Diena numeris 2

Apie 10.00 išsiruošiam į žygį. Kuprinės prikimštos reikalingų keliaujant įnagių (palapinė, primusas, puodas, maistas ir visokie skudurėliai). Nusiperkame traukinio bilietą į kitą kalnų galą tam, kad praėję kalnus grįžtume prie automobilio. Štai ir prasideda nuotykiai. Įsėdame ne į tą traukinį, todėl nuvažiuojam į priešingą pusę, kur kalnų nė kvapo nėra. Džiaugsmas tik tas, kad gerbiama kontrolierė nenubaudė ir leido nusipirkti bilietus. Grįžtame ir atrąkart jau pataikome į tinkamą traukinį. Kelios valandos priekalnių bėgiais ir mes jau starto pozicijoje.

Žygio pradžios nuotaikos gana džiaugsmingos. Pirmąją dieną dar neskauda nugarų nuo kuprinių, dar kojos neša, tad ir žingsniavimo greitis nemažas. Pirmas sustojimas - maždaug už dešimties kilometrų. Apsidairom ir prarandame amą. Iki šiol ėję paprastu mišku aplink save išvystame stačius šlaitus ir kažkur debesyse pasislėpusias viršūnes. Kojas mirkome kalnų ežerėlyje. Tylą surumsčia kolega, bandydamas prisišaukti savo dingusį amą: „Ame, kur tu?!“ Dirstėlim į laikrodį - beveik penkios vakaro. Reikia pradėti mąstyti apie nakvynę. Kaip žinote, Tatrai - nacionalinis parkas. Jame palapines statyti draudžiama. Bet nebūtume lietuviai, jei neieškotume pigaus keliavimo būdo. Kalnų viešbučiuose kainos nežavi, tad ir pasiemėme palapinę. Tiesiog reikia rasti atokią vietelę, kur niekas mūsų statiniu nesipiktintu ir niekam už jo nekliūtų akis. Taigi, ieškome atokios vietelės. Dar vienas reikalavimas - ji turi būti prie vandens, nes kitaip neturėsim ką valgyti. Žemėlapyje randame mažą ežerėlį maždaug puse kilometro aukščiau, nei dabar esame. Nusprendžiame kopti prie jo. Kelionė prie minėtojo ežerėlio pasibaigia, kai pamatome, kad jo ten nėra Išdžiūvęs. Tenka eiti toliau. Keliukas veda į tokią gan stačią kalnų perėją… tikrai nesitikėjom čia tokių rasti… Dar nepamirškim, kad artėja vakaras, žmonių kaip ir nebematyti aplink, o artimiausias vanduo - dar kelios valandos nuo šitos stačios perėjos viršaus. Bet apie tai kitoje dalyje

Nuotraukas galite rasti adresu http://picasaweb.google.com/dsaulys