Neseniai susikūrė nauja partija. Ne bet kokia, o „Pilietinės demokratijos“, iš didžiosios „P“.
Kai kurie galvoja, kad demokratija kitokia būti ir negali, kaip tik pilietinė. Bet tik ne Lietuvoje. Pastaroji gi – stebuklų šalis. Tuo turėjome galimybę įsitikinti nuo to laiko, kai Darbo partija gavo daugumą.
Nors jau per rinkimų kampaniją buvo galima nuspėti, kas Lietuvos laukia su „darbiečiais“ priešaky, žmonės balsavo už juos. Na, kodėl gi nebalsuoti?
V.Uspaskichas vyras gražus, tvirtas, o svarbiausia – nešykšti rinkėjams ledų ir alaus. Koks gi kvailys nebalsuotų už tokį? Panašiai buvo ir renkant R.Paksą. Jam atskridus dovanos dovanėlės kaip mana iš dangaus pabirdavo ir pats rinkėjus užburdavo savo tvirtomis kalbomis apie korupcijos iššlavimą iš Lietuvos.
Na, kaip matome, pats save ir išsišlavė. Korupcijai gi – ne. Bet rinkėjai nepasimokė. Ką gi, gavo dar vieną pamoką.
Kone kasdien girdime kalbų apie silpną pilietinę visuomenę. Vieni teikia siūlymus, kaip ją stiprinti, kiti sako, kad laikas – geriausias gydytojas. Bet nė vienas nepagalvoja, kad reikėtų kalbėti ne apie pilietinės visuomenės „remontą“, o apie jos „statybą“.
Būtent, Lietuvoje tokios visuomenės nėra ir niekada nebuvo. Na, gal išskyrus Baltijos kelią ir Sausio 13 – osios įvykius. Tų laikų visuomenės vieningumą galime pavadinti stebuklu.
Panašus, bet, aišku, kur kas mažesnis stebuklas įvyko pastarosiomis dienomis. Abiturientai nepabūgo ir išsikovojo teisę perlaikyti egzaminą. Gaila, tik vieną, bet ir tai šis tas. Dabar jau pradedu galvoti, kad galbūt ir gerai, jog kilo toks egzaminų skandalas. Taip abiturientai įrodė, kad jie pasiryžę kloti pamatus pilietinei visuomenei Lietuvoje. Pirma plyta jau padėta.
Ministras nebūtų socialdemokratas, jei nebandytų tą abiturientų iškastą pamatų duobę vėl užpilti žemėmis. Juk beveik visi šios partijos nariai bet kokiomis priemonėmis stengiasi paminti savo, o tuo pačiu ir kitų, garbę ir orumą.
Na, bent jau toks susidaro įspūdis, stebint, kaip jie „dirba“, kaip jie bendrauja su žurnalistais ir apskritai, kaip jie gyvena. Pirmasis pasireiškė V.Prudnikovas, antrasis Ž.Padaiga, o dabar ir R.Motuzas susitepė.
Pastarasis susitepė ne todėl, kad kilo skandalas, bet todėl, kad stengiasi visuomenę įtikinti, kad jis čia „ne prie ko“ – neatsistatydins. Kaip ir visi kiti. Argi nebūtų garbingiau pripažinti savo kaltę ir pasitraukti iš posto? Tada galbūt visi pamirštų, kad ministras turėjo daugybę laiko egzaminų tvarkai keisti, bet nė piršto nepajudino. Bet „darbiečių“ politika paprasta – nesitraukti, kol neišvarys jėga. Jie juk – nekalti, kaip ir Paksas.
Tokį pavyzdį visiems neturintiems savo nuomonės mėmėms parodė ir A.Brazauskas – politikas nekaltas, kol nesėdi už grotų; garbės ir orumo Lietuvoje nėra. O kad R.Motuzas nuomonės neturi, galėjome puikiai įsitikinti skandalo dieną – jis tris kartus per kelias valandas pakeitė savo poziciją: iš pradžių – jokio skandalo nėra, įrodymų nėra, egzaminai įvyko sklandžiai, vėliau – nebus tragedijos, jei egzaminas bus perlaikytas, o galiausiai jis pripažino, kad čia visgi dedasi rimti dalykai.
Net ir atsiprašė. Iš lapelio. Ir ką manyti apie tokius ministrus? Kaip kitaip juos pavadinti, ne kaip mėmėmis?
J.Erlickas „Lietuvos ryte“ išspausdino maždaug tokią mintį: jei nori patikrinti, ar žmogus protingas, ar kvailys, įmesk jį į politiką. Jei išsilaikys – kvailys.
Ką gi, kvailiai, pasitikrinote, dabar būtų malonu, kad užtektų proto eiti lauk. Galbūt tada galų gale pasirodysite iš gerosios pusės – leisite protingesniems dirbti. Galbūt tada galų gale pradės augti žmonių pasitikėjimas valdžia ir galbūt tada, kai politikoje nebebus visokių padaigų, brazauskų ar uspaskichų, pradės kurtis visų taip išsvajota pilietinė visuomenė.
