DSDi - blogas

Vyksta aukštojo mokslo reforma. Bent jau taip teikia Švietimo ministerijos atstovai. Kas po reformos keis į gerąją pusę, o kas ir toliau regresuos?

Aukštojo mokslo reforma kol kas egzistuoja tik laikraščių puslapiuose ir ministerijos atstovų kalbose. Tiesa, jau pradėtas ruošti naujo Aukštojo mokslo reformos įstatymo projektas. Beje, visą “popierizmą” Švietimo ministerija planuoja paruošti iki 2009 metų… Ministerija įsitikinusi, kad nuo tos dienos, kai bus pakeistas Aukštojo mokslo įstatymas, įvyks didysis lūžis ir lietuviškosios studijos pasieks bene Oksfordo lygį. Tačiau ar gali vieno įstatymo pakeitimas kažką pakeisti iš esmės? Ne. Kaip bebūtų gaila, matėme daug Lietuvoje vykdytų reformų, iš kurių nebuvo visiškai jokios naudos. Kokios to priežastys? Labai paprastos, tačiau labai sunkiai išgyvendinamos - žmonių įpročiai ir mentalitetas. Dabar nekalbu išskirtinai apie ministerijos darbuotojų ar kitų valdžios atstovų mąstymą ir elgesį, bet apie kiekvieno lietuvio mentalitetą. Argi gali kas nors keistis į gerąją pusę, kai patys žmonės, šiuo atveju studentai, dėstytojai, dekanai, rektoriai ir kiti universiteto bendruomenės atstovai, nenori jokių pokyčių? Kodėl dauguma studentų, postringaujančių apie blogą studijų kokybę, nebando patys kalbėtis su dėstytojais, burtis į grupes, viešai deklaruojančias savo mintis, siūlyti problemos sprendimo variantus? Dauguma galbūt nesąmoningai mano, kad studijų kokybė yra ne jų, o ministerijos reikalas. Bet taip nėra. Studijų kokybė priklauso nuo visų šioje sistemoje besisukančių narių. Daugiausiai - nuo dėstytojų.

Kodėl? Nes dėstytojas yra tiesiogiai atsakingas už paskaitos kokybę, už tai, kad studentai būtų sudominti dėstomu dalyku ir noriai gilintųsi į to mokslo subtilybes. Dėstytojas privalo būti ne tik žinių skrynelė, bet ir charizmatiška, traukianti asmenybė. Gaila, tokių žmonių nėra daug, o dar blogiau - tokie žmonės nenori dirbti už statybininko algą (beje, kai kurie statybininkai dabar uždirba net daugiau už dėstytojus). Taigi pasiekti, kad visi dėstytojai būtų tokie yra labai sunku. Tačiau bent minimaliai atitikti šiuos reikalavimus turi kiekvienas, siekiantis ko nors išmokyti. Kaip bebūtų gaila, šiandien pasitaiko kuriozinių atvejų, kai, pvz., komunikacijos įgudžių dalyką dėsto žmogus, sunkiai besurezgantis rišlų sakinį.

Pasistūmėkime šiek tiek toliau - link valdžios. Papasakosiu vieną mane apstulbinusį reiškinį. Buvo ruošiamas aukštojo mokslo istatymo dokumentas. Pirminiame šio popieriaus variante didžiulis skirtumas nuo ankstesniojo buvo toks - jame numatyta, kad universiteto rektorius renka universiteto bendruomenė ir socialiniai partneriai. Tai būtų buvęs labai sveikintinas demokratinis pakitimas. Tačiau tuometinis Ministras pirmininkas A. Brazauskas savo parašą padėjo ant dokumento be šio punkto. Jis buvo tiesiog išbrauktas iš jau paruošto tvirtinimui dokumento. Ministerija tai pavadino įstatymo gludinimu. Išties neblogas gludinimas. Aš iki šiol įsivaizdavau, kad žodis gludinti reiškia pataisyti gramatines klaideles… Pasirodo klydau. Taigi, rektoriai ir toliau sėkmingai bus skiriami pagal seną tvarką. Kad jie pareigas užims nešvariai užprogramuoja vien tas gludinimo faktas.

Taip pasireiškia ir valdžios atstovų mentalitetas. Kaip bebūtų liūdna, čia pateiktas tik vienas pavyzdėlis, ištrauktas iš didelės pavyzdžių kupetos.

Apskritai, manau, kad tokia reforma, kokia yra ruošiama dabar, yra visiškai bereikalingas ministerijos laiko švaistymas. Ji paprasčiausiai nereikalinga visų pirma todėl, kad nespręs opiausių universitetų ir kolegijų problemų. Pavyzdžiui, studentų skaičiaus universitetuose problemos. Ministerija apskritai teigia, kad netelpantys auditorijose studentai nėra problema. Šabloninis atsakymas - kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geriau Lietuvai. Na, gerai, bus visi lietuviai diplomuoti. Didžiajai daliai niekada neprireiks universitetinių žinių. Gal ir gerai. Neblogai, kai ekonomikos bakalauras, įsigijęs diplomą neakivaizdiniu būdu, dirba suvirintoju. Gaila, virinti tai nemoka. Bet tai, ministerijos teigimu, yra labai gerai. Švieskime tautą. Gal ir gerai, kad trys ketvirtadaliai lietuvių po dešimt metų bus “mokslininkai”. Neneigiu to, kad gerai yra apsišvietusi tauta. Esminė problema yra tame, kad dalis universitete studijuoja tikslingai, motyvuotai, siekia tapti mokslininkais ar įmonių vadovais. Tačiau didžioji dalis įstoja tik tam, kad turėtų diplomą. Tik todėl, kad įmonės iš švaros ekspertų (liet. valytojų), reikalauja aukštojo išsilavnimo. Šie žmonės neturi nei motyvacijos, nei noro mokytis. Automatiškai yra smukdomas viso universiteto lygis; jis negali paruošti nei eilinių darbininkų, nei mokslininkų, kuriuos teoriškai turėtų ruošti.

Ši problema nebus sprendžiama nei šios reformos metu, nei per artimiausius dešimt metų. Juk už jos slepiasi dekanų ir rektorių piniginės. Kuo daugiau studentų, tuo daugiau pelno. Beje, jei galvojate, kad universitetas negauna pelno, labai klystate.

Reforma pavadintas naujų įstatymų kūrimas galbūt tik privers kai kuriuos surasti savyje išradingumo naujuosius įstatymus švariai apeiti. Studijų kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo kiekvieno žmogaus noro kelti tą kokybę, bet tikrai ne nuo sistemos. Jei norėtumėme, puikiai gyventume ir su esama sistema. Tačiau juk reikia ministerijai kokios nors veiklos, kad nenuobodžiautų, tai ir kuria įstatymus, kurie nuo buvusių skiriasi žodžių sakininyje tvarka ir sinonimais.

Lietuvybės ir, konkrečiai, lietuvių kalbos likimu susidomėta, kaip nekeista, prieš įstojant į Europos Sąjungą. Prieš referendumą girdėjome ne vieną euroskeptikų įaudrintą diskusiją – neva lietuvių kalba ir mūsų senosios tradicijos, įstojus į ES, ims ir išnyks. Teiginiai, be abejo, nebuvo nepagrįsti. Pagrindiniai argumentai – lietuviams parankesnė taps anglų kalba, jie emigruos, švęs heloviną (nesvarbu, kad tai amerikiečių šventė) ir apskritai pamirš, iš kur atsiradę. Deja, tenka pripažinti, jog kai kuriais aspektais euroskeptikai teisūs. Pavyzdžiui, emigravimo – juk Dublinas jau dabar vadinamas antruoju Vilniumi. Tačiau kiti argumentai nėra jau tokie pagrįsti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Visų pirma, nereikėtų manyti, kad ES yra grobuonis, belaukiantis progos pasiglemžti lietuvybę. Euroskeptikams reikėtų įsikalti į galvą, kad tik pats lietuvis gali išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir papročius, nes prancūzai ar anglai paprasčiausiai nemoka nei mūsų kalbos, nei papročius žino. Tačiau tas pats lietuvis gali juos ir palaidoti: viskas priklauso nuo mūsų pačių ir ES didelės įtakos šioje srityje nedaro, nebent jūs manote, kad Lito pakeitimas euru yra nacionalinė kultūrinė katastrofa.

Kalbant apie Eurą – tai dar vienas integracijai ES nepritariančiųjų argumentas. Kai kurie nenori iškeisti lietuviškojo Lito į kosmopolitišką Eurą. Ne tik dėl to, kad nacionalinė valiuta – valstybės suverenumo ženklas, bet ir dėl gresiančio kainų šuolio. Šis argumentas, deja, nėra fantazijos vaisius. Neseniai teko bendrauti su vokiečiais, kurie vieningai tikino, kad po Euro įvedimo restoranai jiems tapo prabangos dalykas, nekalbant apie tai, kad iki jų važiuoti dingo noras dėl šoktelėjusių benzino kainų.

Tačiau šios valiutos privalumai – nenuginčijami. Visoje Europoje atsiskaitinėti viena valiuta tikrai patogu – nebereikia verstis per galvą ieškant valiutos keityklų, kurių kai kuriose šalyse tikrai nėra daug. Yra ir plika akimi nematomas, tačiau labai svarbus poveikis ekonomikai, kurį tiksliai apibūdinti gali tik specialistai. Taip pat, atsiskaitinėdami eurais Lietuvoje, galėsime džiaugtis: Lietuva – lygiavertė europietė.

Yra ir kita medalio pusė. Lygiavertiškumo siekimas gali virsti perdėtu bandymu pritapti. Liaudyje tai dar vadinama padlaižiavimu. Labai gaila, bet Lietuva šiuo bruožu kartais pasižymi. Ryškiausias pavyzdys – prieš kelis metus vykęs ES konstitucijos ratifikavimas. Mūsų Seimas, net nespėjęs visko perskaityti, nekalbant apie analizavimą, šią konstituciją pripažino. Turbūt pirmasis visoje Europoje.

ES Konstitucija – tik vienas pavyzdys. Šį reiškinį puikiai iliustruoja ir anglų kalbos vartojimas iškabose, ir nuolat svetimybėmis pasipildanti mūsų kalba. Tai ir yra didžiausias pavojus lietuvybei. Kažkodėl pradedame negerbti to, ką turime, o plagijuojame visai kitų kultūrų bruožus, dažnai net nesuprasdami jų reikšmės. Lietuviai pamiršo, kad sudominti kitus galima savo originalumu, unikalumu, bet jokiu būdu ne padlaižiavimu.

Šiuo aspektu ES pateikia mums savotišką egzaminą: jei išsaugosime tai, ką turime, būsime geidžiami ir gerbiami Europoje; jei ne – įsiliesime į pilką masę. Tada galėsime tik gailėtis ir purkštauti, kad ES palaidojo mūsų kultūrą. Bet ir tai bus netiesa, nes laidojame ją patys.