DSDi - blogas

Sakykit ką norit, bet Zuokas, nors ir išsiterliojęs rankas nešvariais buhalterijos lapais, nors ir šunų apskalytas, bet meras yra geras. Papraščiausias pavyzdys: Šnipiškių rajone, visai šalia mano namo, jau nuo vasaros pradžios pradėjo kauptis šiukšlės. Iš pradžių viena kita, po to dar viena ir žiū - jau visas sąvartynas. Gulėjo tas sąvartynas šalia mano namo gal du mėnesius. Žmonės skundėsi ir seniūnui, ir vieni kitiems, bet šiukšlių ne mažėjo, o tik kaupėsi dar. Vakar neapsikentęs nusiunčiau merui laišką tokiu turiniu:
Laba diena,

Rašau dėl žemės ploto, esančio tarp Kalvarijų g. 21 namo, Šv. Kristoforo pradinės mokyklos bei darželio ir Viešbučio „Ecotel“. Prisegtose nuotraukose – šios teritorijos vaizdai.

Vieta, kurioje galėtų būti įrengta vaikų žaidimo aikštelė, žaliasis plotas ar, galų gale, stovėjimo aikštelė – sąvartynas. 21, 23 ir kitų namų gyventojai laukė, kol seniūnija, kuri turėtų spręsti tokias problemas, ar savivaldybė susipras ir sutvarkys šiukšles. Tačiau jau antras mėnuo – tyla. Seniūnija iniciatyvos nesiima, todėl tenka rašyti Jums. Tikiuosi, kad problemą spręsite skubiai. Priešingu atveju teks kreiptis į žiniasklaidą, nes, kaip patirtis rodo, kol ji nepradeda problemų skelbti viešai, reikalai iš vietos nejuda.

Artėja Rugsėjo 1-oji. Siūlau įsivaizduoti, kaip atrodo pradinukai, žingsniuojantys į mokyklą pro šiukšlių kalnus. Negana to, jie kiekvieną dieną mato benamius, įsitaisiusius šiukšlyne. Kasdien jie geria odekoloną ir keikiasi tokias žodžiais, nuo kurių ir daug girdėjusiems ausys linksta. Pirmokėliai juos irgi puikiausiai girdi. Turbūt ne tik eidami į mokyklą, bet ir būdami joje – mat, nokykla visai šalia.

Vieną dieną teko stebėti itin nemalonų vaizdą. Turistai vokiečiai, nutarę sutrumpinti kelią iki viešbučio ėjo minėtuoju keliu. Iš nuostabos jie pradėjo fotografuoti ir garsiai svarstė, ar čia lietuviai tokie nevalos, ar šiukšlių apskritai nieks netvarko. Šiuos kalnus šiukšlių turistai per viešbučio langus gali stebėti jau visą vasarą – viešbutis, kaip ir mokykla, už kelių žingsnių.

Jau net neverta minėti pačių gyventojų – jiems nešti šiukšles į šalia esantį konteinerį tenka užkimštomis nosimis. Dvokia ne tik pūvančios šiukšlės, bet ir gyventojų čia pat pilamos išmatos – neseniai buvo nugriautas lauko tualetas, kuriuo naudojosi kelių greta esančių namų gyventojai.

Kalvarijų 21-ojo namo gyventojus kamuoja ir kita problema – automobilių parkavimas. Apie šia problemą jau turėjote būti informuotas Seimo nario Petro Auštrevičiaus. Gyventojai į jį kreipėsi prieš kelis mėnesius, prašydami pagalbos sprendžiant šią problemą. O problema tokia: Lvovo gatvėje esanti stovėjimo aikštelė tapo mokama. Mūsų kiemas išeina tiesiai i minėtąją gatvę, todėl dieną kiemas būna pergrūstas automobiliais. Čia transporto priemones palieka šalia esančių bendrovių darbuotojai. Į seniūniją šiuo klausimu buvo kreiptasi jau seniai, tačiau ji šios problemos taip pat nesugebėjo net pradėti spręsti. Seniūnijos darbuotojai tik informavo, kad mūsų kiemo žemė priklauso valstybei, todėl parkuoti automobilius čia turi teisę visi. Teisėtai užtvaros statyti negalime. Negana to, seniūnija ne ėmėsi žemės perleidimo bendrijai darbo, o pasiūlė užtvarą statyti neteisėtai.

Dar kartą reikalauju sutvarkyti šiukšles ir siūlau kelis minėtojo žemės ploto, kur dabar yra šiukšlynas, panaudojimo variantus:

1. Įrengti ten vaikų žaidimo aikštelę. Vieta tam – ideali: ploto daug, šalia mokykla, todėl bežaidžiančių vaikų tikrai netrūktų.
2. Paversti plotą žaliąja rekreacine zona.
3. Galų gale, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Taip būtų išspręsta parkavimo problema mūsų kiemo teritorijoje.

Jei šiame plote jau numatyti statybos ar kitokie darbai, prašau nedelsiant informuoti. Taip pat prašau atsakymo, kam priklauso minėta teritorija ir kas yra atsakingas už jos tvarkymą.

Su pagarba,
Džiugas Šaulys
21-ojo namo gyventojas

Nusiunčiau ir laukiau kas čia bus. Tiesa sakant, nesitikėjau net atsakymo gauti, bet atsitiko visai priešingai ir net su kaupu.

Atsikeliu šiandien rytą, apsirengiu ir išeinu į kiemą. Ten manęs jau laukia vakar pakviesta „Sostinės“ žurnalistė su fotografu. Galvojau, kad straipsnis laikraštyje pajudins reikalą iš nulinio taško. Nueiname į minėtą šiukšlyną….pagalvojau, kad vaidenasi….sunkvežimis, buldezeris ir dar būrys žmonių tvarko mano apdainuotą sąvartyną!

Tai štai. Sureaguota buvo per kelias valandas, nusiųsti darbininkai ir, tikiuosi, pievelė mano kieme vėl žaliuos. Ir visai pamiršau visokias buhalterijas, rubikonus ir telefononius pokalbius, nes faktas kaip blynas - yra rūpinamasi ir paprastais mirtingaisiais, o tai ir yra tiesioginės mero pareigos.

Ačiū Zuokui. Ales.

Atsiverčiu šiandien L.T. Jame per visą pirmą puslapį antraštė - „Paksienės krūtų šou“. Be abejo, susidomėjau. Kaip visada, neilgam, nes perskaitęs nieko nevertą straipsnelį sužinau tik tai, kad L. Paksienė dalyvaus naująjame „Lietuvos šokių dešimtuke“ Lietuvos televizijoj. Dar parašyta, kad, apsaugok Viešpatie, ta Paksienė televizijoj dėvės suknelę, per kurią matosi liemenukas! Na čia tai naujiena! Jūs nepagalvokit, kad juokauju, bet aš kiekvieną dieną perku faking laikraštį tik tam, kad sužinočiau apie faking Paksienės faking PAPUS!

Nu arba aš jau esu visiškai nebeprotingas, arba laikraščiai mūsų tikrai pievas pradėjo rašyt. Ne tik L.T. Praktiškai dauguma lietuviškų laikračių žmonėms pateikia ne bent jau daugmaž objektyvią informaciją, bet ieško skandalų skandalėlų, nuogų papų ir per gimtadienius pasigėrusių seimūnų. Na, gal tik „Lietuvos rytas“ bando išlaikyti savo reputaciją ir jam tai neblogai sekasi.

Be abejo, galvojate, kad pamiršau L.T. ir visokių „Vakaro žinių“ formatą? Taip, jie bulvariniai. Nepamiršau. Tačiau tokio žemo lygio straipsneliai, kokių dauguma spausdinama dabar, nedera net bulvarinei spaudai. Apskritai, jei reikėtų išskirti respublikos mastu leidžiamą nebulvarinį laikraštį, turbūt išskirčiau tik „Lietuvos rytą“. Net ir „Respublika“ tapo bulvarine, nors ji ir kratosi tokio apibūdinimo.

Vienu žodžiu, ne pyragai mūsų spaudoje, ne pyragai. Kartais niekaip negaliu suprasti, kokia prasmė buvo dėti vieną ar kitą straipsnelį, kuriame parašyta ne apie ką kitą, o apie nieką. Gėda turėtų būt leidėjams.

Sveiki mieli pirkėjai,
Jūsų patogumui šiandiena
Brandinta jautiena
Tik 26 litai 99 centai.

Taip pat, jūsų patogumui,
Padarysime jus čia pat,
Už minimalią kainą
Tik vieną litą 99 centus.

Jei užsimanysite nusižudyti,
Mes, jūsų patogumui, isteigėme
Savižudybės reikmenų skyrių,
Kur galėsite įsigyti prafesionalių priemonių.

Čia man tokios mintys kyla grįžus iš didelio Prekybos Centro :/

Labas rytas. Atsikeliau ir nusprendžiau nuveikt ką nors naudingo visuomenei. Tai įdedu viską, ką sugebėjau nufotkint per tris dienas - tris nuotraukas Čia turbūt mano neproduktyvumo rekordas…

Aš, aišku, nemėgstu girtis, bet labai labai noriu visiems pareklamuoti fotoparodėlę, pavadinimu „Laisvalaikiu džiaugiuosi Lietuva“, kuri vyksta Ukmergėj. Labai primygtinai siūlau aplankyt, jei važiuosit pro tokį puikų Ukmergės miestą Kas nori paskaityt kur viskas vyksta tiksliai, spaudžia čia. Vyks parodaiki Rugsėjo 3d.

Ta paroda, beje, yra mano Dar duodu linką į straipsnį, kurį apie šią parodą parašė Ukmergės laikraštis „Gimtoji Žemė“: http://www.gzeme.lt/index.php?s_id=1&n_id=1680

Keletą nuotraukų įkeliu ir čia:

Tai tiek reklamos šįkart

P.S. Gerbiami žiūrovai, kad ir kaip nenorime, bet dabar privalome kelioms minutėms nutraukti reklamą, nes reikia parodyti trumpą filmuką. Atsiprašome ;D

P.P.S. Parodoj nuotraukų yra kur kas daugiau ir jos atrodo kur kas gražiau - įremintos, pasportuotos ir t.t. Eikit i paroda..

Read the rest of this entry »

Sveiki sveiki, pagaliau vėl prisėdau prie šito velnio išradimo ir turiu kada brūkštelt sakinį kitą. Esu priverstas pasiteisint dėl mano šitam internetiniam kampely įsivyravusios kapų tylos ir rūtų kvapo. Mat mano smegeninė buvo išėjusi vasaros atostogų. Dar gerai kad ne dekretinių. Tikiuosi, kad iki Rugsėjo ana sugrįš.

Tai va, grįžau kątik iš fuksų stofkės ir jaučiuosi visiškai nudusęs, priblūdęs ir nutroškęs. Nepasitaikė, deja, proga pamiegot. Bet apie naktinius nuotykius kada kitą kartą Na, o kalbant apie stovyklą ovaliai, privalau patikinti visus, kad KF stofkė PRIOT! Siaubas kaip nekenčiu šito žodžio.. :/ Na bet pradedu su juo susigyvent, nes stofkėj jį teko kartot, nepameluosiu, tikrai daugiau nei 100 kartų

Tiką suvalgiau nei daugiau, nei mažiau - penkis balandėlius. Po mūsų vadovų, kuratorių (a.k.a. kurvatorių (čia nieko asmeniško ) ir mūsų pačių kulinarinių eksperimentų šieji naminiai balandėliai man pasirodė tiesiog neapsakomai fantastiško a.k.a superinio skonio. Va. O dabar pradėjau rekolekcijas su ramunėlių arbatos puodeliu. Tiksliau tariant, bantau rekolektuotis, gerdamas minėtąją arbatą. Čia patikslinau idant nekiltų dviprasmybių

Tiesa, noriu paminėt, kad kaip tik stofkėj itin ryškiai pastebėjau ir užtvirtinau vieną mano jau ilgai puoselėtą, augintą ir laistytą mintį. Jos man, be abejo, darbar nepavyks sklandžiai išreikšti rišliu tekstu, bet labai pasistengsiu. Taigi ta mintis maždaug tokia: „Žmogų ne pagal rūbą pažinsi ir ne pagal pokalbį su anuoju, bet pagal tai, kaip jis bendrauja su kitais, t.y. kai jis kalbasi pvz su kitu savo kolega ir mano, kad tu jo pokalbio negirdi.“ Nu labai gražus frazeologizmas gavosi. Ar sentencija reikėtų vadinti, net nebežinau. Ai net nebandysiu paaiškint, nes jau bendžiau ir teko viską nutrint su žiauriąja „delete“ knopke. Kokią kitą dieną gal…

Belieka pridurt, kad labai stengsiuos brūkštelt bent kartą per savaitę nuo Rugsėjo

Lietuvybės ir, konkrečiai, lietuvių kalbos likimu susidomėta, kaip nekeista, prieš įstojant į Europos Sąjungą. Prieš referendumą girdėjome ne vieną euroskeptikų įaudrintą diskusiją – neva lietuvių kalba ir mūsų senosios tradicijos, įstojus į ES, ims ir išnyks. Teiginiai, be abejo, nebuvo nepagrįsti. Pagrindiniai argumentai – lietuviams parankesnė taps anglų kalba, jie emigruos, švęs heloviną (nesvarbu, kad tai amerikiečių šventė) ir apskritai pamirš, iš kur atsiradę. Deja, tenka pripažinti, jog kai kuriais aspektais euroskeptikai teisūs. Pavyzdžiui, emigravimo – juk Dublinas jau dabar vadinamas antruoju Vilniumi. Tačiau kiti argumentai nėra jau tokie pagrįsti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Visų pirma, nereikėtų manyti, kad ES yra grobuonis, belaukiantis progos pasiglemžti lietuvybę. Euroskeptikams reikėtų įsikalti į galvą, kad tik pats lietuvis gali išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir papročius, nes prancūzai ar anglai paprasčiausiai nemoka nei mūsų kalbos, nei papročius žino. Tačiau tas pats lietuvis gali juos ir palaidoti: viskas priklauso nuo mūsų pačių ir ES didelės įtakos šioje srityje nedaro, nebent jūs manote, kad Lito pakeitimas euru yra nacionalinė kultūrinė katastrofa.

Kalbant apie Eurą – tai dar vienas integracijai ES nepritariančiųjų argumentas. Kai kurie nenori iškeisti lietuviškojo Lito į kosmopolitišką Eurą. Ne tik dėl to, kad nacionalinė valiuta – valstybės suverenumo ženklas, bet ir dėl gresiančio kainų šuolio. Šis argumentas, deja, nėra fantazijos vaisius. Neseniai teko bendrauti su vokiečiais, kurie vieningai tikino, kad po Euro įvedimo restoranai jiems tapo prabangos dalykas, nekalbant apie tai, kad iki jų važiuoti dingo noras dėl šoktelėjusių benzino kainų.

Tačiau šios valiutos privalumai – nenuginčijami. Visoje Europoje atsiskaitinėti viena valiuta tikrai patogu – nebereikia verstis per galvą ieškant valiutos keityklų, kurių kai kuriose šalyse tikrai nėra daug. Yra ir plika akimi nematomas, tačiau labai svarbus poveikis ekonomikai, kurį tiksliai apibūdinti gali tik specialistai. Taip pat, atsiskaitinėdami eurais Lietuvoje, galėsime džiaugtis: Lietuva – lygiavertė europietė.

Yra ir kita medalio pusė. Lygiavertiškumo siekimas gali virsti perdėtu bandymu pritapti. Liaudyje tai dar vadinama padlaižiavimu. Labai gaila, bet Lietuva šiuo bruožu kartais pasižymi. Ryškiausias pavyzdys – prieš kelis metus vykęs ES konstitucijos ratifikavimas. Mūsų Seimas, net nespėjęs visko perskaityti, nekalbant apie analizavimą, šią konstituciją pripažino. Turbūt pirmasis visoje Europoje.

ES Konstitucija – tik vienas pavyzdys. Šį reiškinį puikiai iliustruoja ir anglų kalbos vartojimas iškabose, ir nuolat svetimybėmis pasipildanti mūsų kalba. Tai ir yra didžiausias pavojus lietuvybei. Kažkodėl pradedame negerbti to, ką turime, o plagijuojame visai kitų kultūrų bruožus, dažnai net nesuprasdami jų reikšmės. Lietuviai pamiršo, kad sudominti kitus galima savo originalumu, unikalumu, bet jokiu būdu ne padlaižiavimu.

Šiuo aspektu ES pateikia mums savotišką egzaminą: jei išsaugosime tai, ką turime, būsime geidžiami ir gerbiami Europoje; jei ne – įsiliesime į pilką masę. Tada galėsime tik gailėtis ir purkštauti, kad ES palaidojo mūsų kultūrą. Bet ir tai bus netiesa, nes laidojame ją patys.

Neseniai susikūrė nauja partija. Ne bet kokia, o „Pilietinės demokratijos“, iš didžiosios „P“.

Kai kurie galvoja, kad demokratija kitokia būti ir negali, kaip tik pilietinė. Bet tik ne Lietuvoje. Pastaroji gi – stebuklų šalis. Tuo turėjome galimybę įsitikinti nuo to laiko, kai Darbo partija gavo daugumą.

Nors jau per rinkimų kampaniją buvo galima nuspėti, kas Lietuvos laukia su „darbiečiais“ priešaky, žmonės balsavo už juos. Na, kodėl gi nebalsuoti?

V.Uspaskichas vyras gražus, tvirtas, o svarbiausia – nešykšti rinkėjams ledų ir alaus. Koks gi kvailys nebalsuotų už tokį? Panašiai buvo ir renkant R.Paksą. Jam atskridus dovanos dovanėlės kaip mana iš dangaus pabirdavo ir pats rinkėjus užburdavo savo tvirtomis kalbomis apie korupcijos iššlavimą iš Lietuvos.

Na, kaip matome, pats save ir išsišlavė. Korupcijai gi – ne. Bet rinkėjai nepasimokė. Ką gi, gavo dar vieną pamoką.

Kone kasdien girdime kalbų apie silpną pilietinę visuomenę. Vieni teikia siūlymus, kaip ją stiprinti, kiti sako, kad laikas – geriausias gydytojas. Bet nė vienas nepagalvoja, kad reikėtų kalbėti ne apie pilietinės visuomenės „remontą“, o apie jos „statybą“.

Būtent, Lietuvoje tokios visuomenės nėra ir niekada nebuvo. Na, gal išskyrus Baltijos kelią ir Sausio 13 – osios įvykius. Tų laikų visuomenės vieningumą galime pavadinti stebuklu.

Panašus, bet, aišku, kur kas mažesnis stebuklas įvyko pastarosiomis dienomis. Abiturientai nepabūgo ir išsikovojo teisę perlaikyti egzaminą. Gaila, tik vieną, bet ir tai šis tas. Dabar jau pradedu galvoti, kad galbūt ir gerai, jog kilo toks egzaminų skandalas. Taip abiturientai įrodė, kad jie pasiryžę kloti pamatus pilietinei visuomenei Lietuvoje. Pirma plyta jau padėta.

Ministras nebūtų socialdemokratas, jei nebandytų tą abiturientų iškastą pamatų duobę vėl užpilti žemėmis. Juk beveik visi šios partijos nariai bet kokiomis priemonėmis stengiasi paminti savo, o tuo pačiu ir kitų, garbę ir orumą.

Na, bent jau toks susidaro įspūdis, stebint, kaip jie „dirba“, kaip jie bendrauja su žurnalistais ir apskritai, kaip jie gyvena. Pirmasis pasireiškė V.Prudnikovas, antrasis Ž.Padaiga, o dabar ir R.Motuzas susitepė.

Pastarasis susitepė ne todėl, kad kilo skandalas, bet todėl, kad stengiasi visuomenę įtikinti, kad jis čia „ne prie ko“ – neatsistatydins. Kaip ir visi kiti. Argi nebūtų garbingiau pripažinti savo kaltę ir pasitraukti iš posto? Tada galbūt visi pamirštų, kad ministras turėjo daugybę laiko egzaminų tvarkai keisti, bet nė piršto nepajudino. Bet „darbiečių“ politika paprasta – nesitraukti, kol neišvarys jėga. Jie juk – nekalti, kaip ir Paksas.

Tokį pavyzdį visiems neturintiems savo nuomonės mėmėms parodė ir A.Brazauskas – politikas nekaltas, kol nesėdi už grotų; garbės ir orumo Lietuvoje nėra. O kad R.Motuzas nuomonės neturi, galėjome puikiai įsitikinti skandalo dieną – jis tris kartus per kelias valandas pakeitė savo poziciją: iš pradžių – jokio skandalo nėra, įrodymų nėra, egzaminai įvyko sklandžiai, vėliau – nebus tragedijos, jei egzaminas bus perlaikytas, o galiausiai jis pripažino, kad čia visgi dedasi rimti dalykai.

Net ir atsiprašė. Iš lapelio. Ir ką manyti apie tokius ministrus? Kaip kitaip juos pavadinti, ne kaip mėmėmis?

J.Erlickas „Lietuvos ryte“ išspausdino maždaug tokią mintį: jei nori patikrinti, ar žmogus protingas, ar kvailys, įmesk jį į politiką. Jei išsilaikys – kvailys.

Ką gi, kvailiai, pasitikrinote, dabar būtų malonu, kad užtektų proto eiti lauk. Galbūt tada galų gale pasirodysite iš gerosios pusės – leisite protingesniems dirbti. Galbūt tada galų gale pradės augti žmonių pasitikėjimas valdžia ir galbūt tada, kai politikoje nebebus visokių padaigų, brazauskų ar uspaskichų, pradės kurtis visų taip išsvajota pilietinė visuomenė.